Artėja metas kai Lietuvos Seimas turės apsispręsti: reikia Lietuvai naujosios atominės elektrinės, ar ne? Nors atrodytų yra pakankamai balsų už ir pakankamai prieš, tačiau greičiausiai pasikartos LEO.LT variantas – kur „kvepia“ milijardais, balsuojama vieningai (tiksliau beveik vieningai).

Kasdien žiniasklaidoje verda diskusijos naujosios elektrinės tema, tačiau, nors laiko apsisprendimui lieka vis mažiau, kokių nors realiais skaičiais grįstų argumentų, įrodančių elektrinės reikalingumą ir naudingumą Lietuvai kaip nebuvo, taip ir nėra. Matyt todėl elektrinės šalininkai savo oponentams stengiasi priklijuoti Gazpromo, Putino, ar Rusijos agentų etiketes.

Išskirtinis P.Gylio interviu
Praėjusią savaitę premjeras Andrius Kubilius Seime pristatė  Vyriausybės metų ataskaitą. Kaip ir pernai, užpernai nebuvo atsakyta į daugelį valstybei gyvybiškai svarbių klausimų. Nepaisant to, A.Kubiliaus Vyriausybė šią savaitę tapo ilgiausiai Lietuvos istorijoje dirbančiu Ministrų kabinetu. Kur tokios nesėkmes žmonėms siunčiančios Vyriausybės sėkmės paslaptis? „Respublika“ apie tai kalbėjosi su ekonomistu, VU profesoriumi Povilu GYLIU.

Praėjusią savaitę Lietuvoje viešėjęs Žemutinės Saksonijos (Vokietija) žemės ūkio ministras Gertas Lindemannas „AgroBalt 2012“ parodoje neatsitiktinai kalbėjo apie spekuliacinio kapitalo įtaką ES žemės ūkiui, nes to nepastebėti jau neįmanoma. Laisvos rinkos idėjas skleidžiantys kai kurie Lietuvos politikai dabar jau negalės sakyti, kad tokių grėsmių įžvelgia tik ekonomikos neišmanantys Lietuvos žemdirbiai.

BNS nagrinėjo, kaip atsitiko, kad konservatorių vadovo Andriaus Kubiliaus vadovaujamas ministrų kabinetas pasiekė ilgiausiai dirbančios Vyriausybės rekordą. Istorikai Egidijus Aleksandravičius ir Nerijus Šepetys tai sieja su „ekonomine krize, opozicijos pasyvumu, taip pat palikta galimybe valdančiosios koalicijos partneriams veikti nevaržomai“.

Minimas opozicijos pasyvumas, o aš, detalizuodamas šį vertinimą, norėčiau paminėti dar du dalykus, susijusius su profesinėmis sąjungomis.

Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius šią savaitę Seimui pateikė Vyriausybės 2011 metų ataskaitą. Tačiau praėjusių metų ataskaita, pasak paties Vyriausybės vadovo, buvo išnaudota pamatyti platesnius horizontus. Andrius Kubilius kalbėjo tarsi pateikdamas visų šios Vyriausybės darbų ataskaitą, įgeldamas opozicijai už jos nepamatuotas kalbas, svarstydamas ateities perspektyvas.

Nep­rik­lau­so­my­bės ak­to sig­na­ta­ras šiau­lie­tis Al­gi­man­tas Sė­jū­nas įsi­ti­ki­nęs, jog Vi­sa­gi­no ato­mi­nės elekt­ri­nės (VAE) pro­jek­tas ener­ge­ti­nės ne­prik­lau­so­my­bės Lie­tu­vai ne­su­teiks. At­virkš­čiai, tai – ener­ge­ti­nės ne­prik­lau­so­my­bės lai­do­tu­vės. A. Sė­jū­nas in­ter­viu „Šiau­lių kraš­tui“ kal­ba ir apie tai, kad esa­me neats­pa­rūs bran­duo­li­nės ener­ge­ti­kos lo­bis­tų spąs­tams.

Ne­pa­bėg­si­me nuo Ru­si­jos

A. Sė­jū­nas dau­giau nei pus­me­tį gi­li­no­si į VAE pro­jek­to pro­ble­mą, aiš­ki­no­si su moks­li­nin­kais, ener­ge­ti­kos eks­per­tais. Me­mo­ran­du­mu jis krei­pė­si į Sei­mo na­rius, ra­gin­da­mas at­si­sa­ky­ti pa­vo­jin­go pro­jek­to.

Vėl, ko gero, žodžių per daug.
Vėl vienas kitą triuškinam.
Tyloje, atrodo, radau,
ką pametęs buvau per triukšmą.
Justinas Marcinkevičius, 1990

Lietuvos karalystėje (vadinkim tiesiog Lietuva) pergalingai žengia pavasaris. Atgimimas gamtoje ir širdyje. Visuomenės gyvenime, skirtingai nei gamtoje, neregėta socialinė atskirtis, susvetimėjimas, valdžios pasitraukimas į saugų „elito“ pasaulį ir net pilietiškai nusiteikusių žmonių teisminis persekiojimas.

Paskutinių dienų įvykių esu priverstas kalbėti apie visiems gerai žinomą, bet kol kas gana menkai suprastą ir įvertintą dalyką - valdžių atitrūkimą nuo savo visuomenės, kurį, vartodamas šių dienų terminologiją, drįsčiau pavadinti oligarchiniu.

Šio žodžio reikia tam, kad išsyk būtų pažymėtas skirtumas nuo to nutolimo, kurį teko išgyventi totalitariniais laikais. Ten nuotolį uždavė didelė svetima šalis. Jos valdžia iš šalies karine galia užgulė tautą ir nustatė prievartinio paklusimo santykį. Ji siekė ne identifikacijos, o unifikacijos. Todėl visada stovėjo virš visuomenės kaip išorinė jėga, kad priverstų tautą atsisakyti savasties, internacionalizuotų, homogenizuotų ir unifikuotų ją pagal proletarinių masių pavyzdį. Tų pastangų vaisius buvo jau nesyk įvairiais būdais analizuotas ir aptarinėtas reiškinys - homo sovieticus.

„Nustebino ataskaitos apimtis. 25 minučių tokio rimtam dalykui, kaip metinė ataskaita, per mažai. Per tokį laiką negali sisteminės ataskaitos pateikti“, – išklausęs antradienį Seimo plenariniame posėdyje ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus pristatytą metinę vyriausybės veiklos ataskaitą Balsas.lt sakė  ekonomikos profesorius, buvęs užsienio reikalų ministras Povilas Gylys.

Jo teigimu, ataskaitoje ir po to vykusioje diskusijoje, buvo vengiama skaičių ir atsakymų į parlamentarų pateiktus klausimus.

Nors „Lietuvos balso“ konkursas dar ir nesibaigė, bet pirmieji jo rezultatai patvirtino seną tiesą: Lietuva - tikras švogerių kraštas. Tautiečiams suteikta teisė balsuojant rinkti konkurse dalyvaujančius dainininkus, manau, patyrė visišką fiasko ir pašiurpino dainininkų mokytojus: talentingiausi dainininkai iš konkurso išmesti, o blogesni triumfuoja. Dainininkų mokytojams savo sumišimą teliko slėpti rankomis susiėmus galvas: sudužo jų galimybės parengti tikrus konkurso nugalėtojus, o talentai prarado savo svajones ir šansus užkariauti sceną. Daugiausiai balsuota už tuos, kurie daugiau dėmesio skyrė viešiesiems ryšiams, nei sunkiam darbui prie mikrofono. Kokia tokios „pergalės“ vertė, kai apgauni pats save? Priminsiu, kad anksčiau vykusio šokių konkurso nugalėtojo laurus yra „nuskynęs“ ir medinis bankininkas, vėliau dar sugebėjęs tapti ir krepšinio veteranų pasaulio čempionu, o dabar, įkūręs savo partiją, siekia prie pinigų galios prisidurti dar ir politinę įtaką... Kas atsitiko Lietuvai?

Europos Parlamentas išsiaiškino, kad 3 stambios ES agentūros, skirstančios paramą, yra glaudžiais ryšiais susijusios su įtakingais pramonininkais. Skirdamos lėšų projektams jų įgyvendintojus įpareigodavo pirkti brangią įrangą ar paslaugas tik iš tų pramonininkų. Dėl tokios paramos bankrutavo daugybė jos gavėjų. Ne išimtis - ir Lietuva. Tiesa, Lietuvos verslas atsikvošėjo ir ėmė atsisakinėti paramos. Iki praėjusių metų rudens 455 Lietuvos įmonės atsisakė 435 mln. litų iš ES.

Ne vienam kritiškai mąstančiam piliečiui kyla klausimas, kas iš tikrųjų valdo nacionalines valstybes. Ar piliečių demokratiškai išrinkti parlamentai ir jų paskirtos vyriausybės? Panašu, kad ne. Šiandien pasaulį valdo finansų rinka, bankai, o dar tiksliau – finansiniai spekuliantai.

Iš finansų sektoriaus su visomis jo priežiūros institucijomis, sukurtomis praėjusio amžiaus viduryje, buvo tikimasi ekonomikos stimuliavo, nes, kas gi yra verslas be finansinio kapitalo kraujo. Tačiau sistema išsigimė. Finansų rinkoje šiandien cirkuliuoja dešimt kartų daugiau pinigų, kuriuos beatodairiškai spausdina kai kurios valstybės, nei yra investuota į realią ekonomiką.

Trys britų ir amerikiečių specialistai pristatė įdomios analizės rezultatus, kurie rodo, kad ekonomikos krachą Rusijai ir kitoms buvusioms tarybinėms respublikoms padovanojo Vakarų ekonomistai.

10 dešimtmečio pradžioje kai kurios buvusios tarybinės respublikos su Rusija priešakyje skubos tvarka įvykdė didžiosios savo aktyvų dalies privatizavimą. Šitą žingsnį labai aktyviai propagavo TVF, Pasaulio bankas ir Europos rekonstrukcijos ir vystymo bankas, kurie baiminosi, kad senosios santvarkos šalininkai vėl užgrobs valdžios svertus.

Humanitarinių naujienų agentūra AlertNet (Thomson Reuters projektas) paviešino ataskaitą, skirtą bado problemai pasaulyke. Joje aptariama biržinių spekuliantų kaltė dėl kainų augimo ir bado plitimo pasaulyje.

1. „Žmonės badauja, nes rinkos atitolusios nuo pusiausvyros. Produktų kainos auga ir neturi nieko bendro su realia maisto verte ir jo pasiekiamumu“,  - teigia Yaneer Bar-Yamas, Anglijos kompleksinių sistemų instituto direktorius. Šis institutas tiria, kaip biržų spekuliacijos paveikia produktų kainas. Ir nors jų prekeiviai tikina, kad kainas kelia auganti žmonių populiacija, kuri 2050 metais pasieks 9 milijardus žmonių, kai kurie specialistai linkę manyti, kad kainų augimui įtakos turi keli veiksniai, tame tarpe ne tik gyventojų skaičiaus augimas, bet ir kylančios naftos kainos, eksporto ribojimas ir klimato kaita.

Vokietijos valstybinės institucijos darbuotojas, išeidamas į pensiją, savo 500 kolegų parašė atsisveikinimo laišką, kuriame pasidalijo savo „nieko nedarymo“ darbe patirtimi.

Buvęs valstybės tarnautojas, o šiuo metu – pensininkas, prisipažino, kad jis, užimdamas atitinkamas pareigas,  „14 metų nieko nedarė“, rašo „Die Welt“.

Laiške jis gyrėsi, kad per tą laiką uždirbo 745 000 eurų.

Antikapitalistiniai nesmurtiniai protestai, prasidėję Volstrite, raginantys užimti pagrindines miestų aikštes ar ekonomikos centrus, savo svarbumu, reikšme ir stebimumu, rodos, nenusileidžia net svarbiausioms Europos ekonomikos prognozėms. Politikos komentatoriai suglumę, analitikai nesutaria, pasigirsta kritiniai vertinimai ir iš kariųjų stovyklų, darbo turi net sąmokslo teorijų kūrėjai. Ir visa tai dėl to, kad šie protestai – neįprasti, ne tokie, „kokie turėtų būti“ ir kokių būtų galima tikėtis, nepataikantys į įprastas taisykles, dažnai nesuprantami net kairiesiems.

Vilniaus mero Artūro Zuoko ir jo svitos siekis išnuomoti sostinės Antakalnio ligoninę, į kurios atnaujinimą vien iš Europos Sąjungos ir valstybės biudžeto lėšų investuota 16 mln. litų, vis labiau primena konkrečių asmenų interesams tenkinti parengtą planą, kainuosiantį visiems mokesčių mokėtojams.

Nors Vyriausybė ragina nesureikšminti minimalios mėnesinės algos, nemažai žmonių Lietuvoje, paklausti, kiek uždirba, nykiai ištaria: „Minimumą...“ Ir jie, ir darbdaviai tarytum prie kryžiaus prikalti prie minimalios algos, kuri mūsų šalyje negarantuoja minimalių poreikių patenkinimo.

Pirmąsyk minimalaus darbo užmokesčio klausimas buvo iškeltas 1928 metais Ženevoje vykusioje Tarptautinės darbo organizacijos generalinėje asamblėjoje. Buvo paskelbta, kad kiekviena šalis, ratifikavusi konvenciją, turi sukurti sistemą nustatyti minimalų darbo užmokestį.

Stebint diskusijas dėl naujosios Visagino atominės elektrinės (VAE) susidaro įspūdis, kad elektrinės šalininkų gretose vyksta, švelniai tariant, nesusikalbėjimas, o pačios elektrinės projektas „stumiamas“ bet kokia kaina. Vienas pavyzdžių galėtų būti „LitPol Link“ jungtis. Štai gegužės 9 dienos Delfi išspausdintame straipsnyje „Sinchronizacija su Vakarų elektros tinklais kainuos 173 mln. Lt“, aprašoma pono Roberto Staniulio konferencija, kurioje jis teigia, kad sinchroniškai prisijungti prie Vakarų Europos sistemos Lietuva planuoja 2020 m. Skaitinėjant tinklapį, skirtą „LitPol Link“ jungčiai (http://www.litpol-link.com/lt/) į akis krenta informacija, kad ten bus pastatyti du nuolatinės srovės intarpai iš kurių antrasis pradės veikti būtent 2020 metais (ypač aiškiai tai parodyta tinklapyje patalpintame filmuke apie projektą: http://www.litpol-link.com/lt/apie-litpol-link/filmas-apie-projekta/).

„Pasigedau konkretumo kalbant apie uždavinius ir prioritetus, kurie buvo suformuluoti Vyriausybės pačiai sau, ir kokie tikslai jai buvo keliami praėjusiais metais“, – Balsas.lt sakė kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ analitikas Stasys Jakeliūnas.

Dalindamasis mintimis apie Seime antradienį pristatytą 15-osios Vyriausybės ataskaitą, jis sakė pasigedęs ir gilesnės ekonomikos analizės.

Valdžiai kalbant apie gerėjantį gyvenimą, žmonės to nejaučia. „Manocreditinfo.lt“ duomenimis, šalies gyventojai vis giliau grimzta į skolas. Per balandžio mėnesį niekada neturėjusių pradelstų mokėjimų skolininkų Lietuvoje padaugėjo 13 tūkst. ir dabar jų yra 239 tūkst., o pradelstų mokėjimų bendra suma artėja prie 3 mlrd. litų.

Asmeninės kredito istorijos sistemos „Manocreditinfo.lt“ projekto vadovo Mariaus Zaikausko teigimu, sparčiausiai balandį augo skolos už komunalines paslaugas. Taip pat jos nemažėjo nei bankams, nei telekomunikacijų bendrovėms.

Premjero pasiūlymą įteisinti laukinį kapitalizmą mainais į 50 Lt didesnę minimalią algą ūkininkai vadina pažangiu sprendimu, o opozicija – šantažu.

Žemės ūkio verslo lyderiai teigia, kad minimalaus mėnesinio atlyginimo padidėjimas net ir iki 1 000 Lt nebūtų našta žemės ūkio sektoriui.

Premjero siūlymą vadina šantažu

Seimo opozicija šantažu vadina premjero Andriaus Kubiliaus siūlymą darbo santykius liberalizuoti mainais už tai, kad nuo liepos 1 d. minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA) didėtų ne 50, o 100 Lt.

Dvidešimt antrieji nepriklausomybės metai Lietuvai jau nebe pirmą kartą tampa egzistenciniais ir likiminiais. Tik ikikarinę Lietuvą sugriovė Europos civilizuotos politikos krachas ir du totalitariniai režimai, o dabar kryžkelėje mes atsidūrėme ne dėl kokios mums priešiškos išorinės jėgos, o dėl liberaliosios demokratijos gilios krizės pačioje Lietuvoje.

Tiesiog galutinai aiškėja, kad sukūrėme ne europietišką valstybę, kurioje žmogaus teisės ir asmens orumas ginami nuo tos pačios valstybės valdžių ir institucijų galimų klaidų ir nusižengimų demokratinei praktikai, o postkomunistinį monstrą, atsigręžusį prieš savo visuomenę, iš pagrindų neigiantį laisvą pilietį ir skiepijantį valdinio sąmonę, valdžios baimę, pataikavimą bei servilizmą.

Štai ir svarbiausioji, jau ir šių metų ekonomikos atsigavimo džiaugsmo džiugi žinia: Statistikos departamento pranešimas, kad šių metų I-jo ketvirčio BVP, palyginti su 2011 m. I-ju ketvirčiu padidėjo net 3,9 procento. Džiugu ir tikrai verta džiaugtis: juk ne sumažėjo, bet net ir padidėjo.

Tiesa, BVP sumos kol kas nurodomos tik faktinėmis, infliacijos drūčiai išpūstomis, kainomis.

Ir vėl keistai kukliai nutylint, kad, palyginti su ką tik praėjusiu, praeitų metų IV-ju ketvirčiu, turime -7,3 %. Ir tokie ,,minusai“ tęsiasi nuo ...2011 m II-jo ketvirčio, kuomet turėjome bene didžiausia ketvirčio BVP augimo pliusą: net +10,5 %. Aišku: palyginti su ką tik praėjusiu laikotarpiu, t. y. 2011 m I-jo ketvirčio PVB dydžiu, tuomet pašokusio iki + 10,5 %, po jo kritimoprieš ketvirtį net -6,9 %.

Ministrui pirmininkui Andriui Kubiliui, matyt, tikrai lemta pakliūti į krizės pamokų vadovėlius. Jo vadovaujama Vyriausybė per ketverius metus Lietuvos valstybės skolą padidino trigubai.

Po antradienį Finansų ministerijos paskelbto pranešimo apie sėkmingai išplatintą dar 400 mln. eurų (1,338 mlrd. litų) vertės euroobligacijų emisiją tapo aišku: bendra valstybės skola pasiekė jau 47 mlrd. litų.

Tai dar ne pabaiga. Šių metų gale konsoliduota valstybės skola, žmoniškai kalbant - visos jos skolos kartu sudėjus, sudarys jau beveik 51 mlrd. litų, arba trigubai daugiau nei 2008 metų pabaigoje, kai stojant prie valstybės vairo konservatorių vadovaujamai koalicijai ji tesiekė dabar neįsivaizduojamai “menką” 17 mlrd. litų sumą.

Iki šių metų pabaigos kiekvieną dirbantį gyventoją valdžia prislėgs 50 tūkst. litų skolų našta.

„Eurostat“ duomenimis, Lietuva emigracijos mastais lenkia visas kitas Europos Sąjungos šalis taip, kad antrojoje vietoje esančią Airiją lenkia tris kartus!!! Lietuvos koeficientas yra – 22.7, gi Airijos – 7.5. Tuo tarpu kaimyninės Latvijos vos - 3.5, o emigrantais visą Europą neva maitinančios Lenkijos vos – 0.1. Ir tai tik oficialioji statistika. Tačiau ir to turėtų būti per akis, kad susiimtume už galvų ir paklaustume bent jau savęs – kas gi vyksta? Pažymėsiu, kad šis koeficientas rodo netto rezultatą sulyginus išvystančių ir atvykstančių į šalį gyventojų kiekį. Mūsiškis yra bemaž minus dvidešimt trys.

Politikai tuo tarpu olimpiškai tyli. Ramiai taip ir oriai – oro pilni. Premjeras net kažkaip pasidžiaugti sugeba, girdi, „iškovojome laisvę emigruoti“ (plojimai). Apie „nusipelnėme gyventi geriau“, atrodo, teks pamiršti visiems laikams – na, bent jau kelioms kartoms. Akivaizdu, emigracija nelaikoma jokia problema, juo labiau politine. Ir nebus laikoma tokia, kol tokia netaps – o netaps todėl, kad emigruodami žmonės protestuoja panašiai kaip tą darė sovietmečiu gerdami, t.y. susinaikindami kaip piliečiai. Lietuviai – vis dar darbšti tauta – emigruoja ir susiranda darbus, už kuriuos apmokama bent jau tiek, kad galima išgyventi. Vaikai, žiūrėk, eina į mokyklas, vyresni ir į universitetus. Matyt, juos priėmusioms šalims tai apsimokės netolimoje ateityje. Lietuvoje gi skaičiuojama nauda ir ekonominis efektas, keičiant lietuvius į kinus. Neblogai.

Vis plačiau kalbama apie mūsų tautos ryšius senovėje su taip vadinama Europine Sarmatija. Istorikai šiai diskusijai, berods, nėra pasiruošę – labai keista, kad ši tokia svarbi mūsų senosios istorijos tema liko praktiškai apeita. Nors pirminės medžiagos pakaktų, bent jau problemos įvardijimui, jos perkėlimui į mokslinį, profesionalų lygmenį. Sakoma, kad mūsų istorikai profesionalai neturi pakankamai pajėgumų ir finansų. Tačiau tų pačių finansų, tarkime, užtenka Istorijos instituto funkcionavimui. Kokios problemos ten įvardijamos, kaip prioritetinės? Tos, kurios yra paprastesnės tyrėjams, kurioms pakanka šaltinių mūsų šalies archyvuose. Koks istorikas ramiai sau ir pamažėle tiria Valakų reformos (XVI a.) vingrybes ir panašius dalykus. Užtektų pažvelgti į daktarinių disertacijų temas. Štai vien Vilniaus Universitete 1999 – 2004 buvo apgintos 28 daktaro disertacijos. Nesakau, kad Valakų reforma nesvarbu. Tačiau teigiu, kad yra temų daug svarbesnių, turinčių pamatinę vertę visai mūsų šalies istorijos paradigmai.

Šią savaitę Seime bus svarstomas dokumentas, anot jo kūrėjų, turėsiantis būti „pagrindinis planavimo dokumentas, su kuriuo turi būti derinami valstybės planai, programos ir kitos viešosios iniciatyvos“.

Tai yra porą metų rengta Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030”, prie kurios atsiradimo prisidėjo ne tik politikai, bet ir akademikai bei visuomenės atstovai. Tenka pripažinti, kad strategijos idėja - sukurti valstybės raidos viziją, pasiekti politinio sutarimo ir jos laikytis – yra kur kas gražesnė, nei pats strategijos tekstas.

Kad atsispirtum priešui, reikia išnagrinėti, kokiais metodais jis kariauja. Tik žinant priešininko kovos būdus galima sukurti veiksmingas gynybos priemones ir realiai pasipriešinti.

Ne paslaptis, kad šiuolaikinis karas – tai informacinis karas. Būtent informacinio ginklo pagalba mus pavergė tie, kuriuos priimta vadinti „Pasauline vyriausybe“, Komitetu 300 ir kitos smulkesnės valdančiosios organizacijos. Vienas pagrindinių ir mėgstamiausių vergvaldžių metodų – baimė.

Šiais laikais demokratinių šalių piliečiai nieko nesprendžia realaus šalies valdymo sferoje, kadangi sprendimų priėmimo centras pasikeitė. Visi tiek demokratiniai rinkimai turėjo prasmę praeityje, o dabar visuotinai išrinkti prezidentai ir deputatai mažai ką reiškia. Kol kas dar negalima pasakyti, kad valdžią jie prarado galutinai, tačiau būtent link to viskas juda. Netrukus Vakarų piliečiai balsuos už žmones, kurie jų nevaldo.

Sprendimų priėmimo centras pamažu, tačiau nenumaldomai slenka nuo politinių partijų ir valstybinės valdymo organų link finansinių korporacijų. Partijos ir valstybinės žinybos palaipsniui virsta viso labo korporacijų filialais. Žinoma, valdžia visada buvo glaudžiai susijusi su pinigais ir nuosavybe, tačiau anksčiau valstybinė valdžia buvo galingesnė už finansinę.

Jau pats klausimas, ar turi verslas būti etiškas ir socialiai atsakingas, kalba apie tai, kad verslo, kaip veiklos, koncepcija, kapitalizmo kaipo tokio koncepcija nenumato jokios socialinės atsakomybės.

Kapitalizmas užgimė XVIII-XIX šimtmečiais nuo prekybos vergais, manufaktūrų ir fabrikų, kur vaikai ir moterys dirbo po 12 valandų per parą ir daugiau, nuo klasių tarpusavio neapykantos ir požiūrio į darbininką kaip į aristotelišką „gyvą įrankį“. Į kokius istorinius kataklizmus tai atvedė Rusiją, žinome visi. Vakarai, kad išvengtų tokios baigties, tegu ir nenoromis, pamažu išgyvendino „laukinį kapitalizmą“ ir padarė jį labiau civilizuotu.

Amerikoje mintis, kad darbo našumą galima padidinti pagerinus komfortą darbo patalpose ir suteikiant dirbantiesiems galimybę išsakyti savo nuomonę, pradėta nagrinėti tik po penkerių metų eksperimentų, kuriuos atliko amerikiečių psichologas Eltonas Majo 1927-32 metais. Rezultatai smarkiai nustebino visuomenę.

Mes gyvename informacinių technologijų eroje, jos visur aplink mus: televizija, žiniasklaida, internetas. Ant mūsų galvų liejasi krioklys informacijos su begale stereotipų, įsišaknijusių nuomonių, požiūrių, elgesio modelių. Visa tai keistu būdu nutaikyti į tai, kad formuotų žmonėse tam tikrus elgesio žmones ir verstų žmones siekti iš anksto kažkieno numatytų ir pageidaujamų tikslų.

Šiandien sukurta įvairių hipotezių, kieno valia slypi už šiuolaikinio politinio pasaulio tendencijų. Viena tokių hipotezių kalba apie slaptą pasaulinę vyriausybę, kurios nariai sugeba daryti įtaką politiniam ir ekonominiam gyvenimui bet kokioje valstybėje ir kurių valią galima įžvelgti viskame, kas mus supa: madoje, šeimos vertybėse, požiūryje į seksą ir žmonių tarpusavio santykiuose.

Ar kišasi Amerika į kitų šalių vidaus reikalus, kad nuverstų režimus, naudodama nevyriausybines organizacijas (NVO), per kurias finansuojama opozicija, kurstomas priešiškumas ir sukilimai ir daroma įtaka rinkimams?

New York Times praneša, kad Jungtinių Arabų Emyratų valdžia uždarė Nacionalinio demokratijos instituto – amerikiečių nekomercinės organizacijos, kuri laiko savo uždaviniu skleisti demokratiją visame pasaulyje, atstovybę. Neretai šis institutas apibūdinamas kaip NVO, t.y. nevyriausybinė organizacija, kas daug kam gali sukelti nusistebėjimą, kadangi šią konkrečią NVO visiškai ar dalinai finansuoja JAV vyriausybė. Čia mums į pagalbą ateina Vikipedija: „Tais atvejais, kai NVO visiškai ar dalinai finansuojama vyriausybės, ji išsaugo savo nevyriausybinį statusą, drausdama vyriausybės nariams būti organizacijos nariais“.

Jūs neįsivaizduojate, kaip mane nervina žmonės, kurių mąstymas pagrįstas „autoritetų“ nuomonėmis. Idėjomis, kurios tampa fiksuotomis. Kurios neleidžia toms protingoms iš prigimties būtybėms mąstyti savarankiškai. O be to dar ir platinamos su tokia protinga veido išraiška, kad tiesiog nuostabu, kaip galima pakilti iki tokių aplombo aukštumų, tuo pat metu taip beviltiškai atsiliekant savo intelektualinio išsivystymo lygiu.

Žmonės skęsta melagingų duomenų jūroje. Laikraščiai, žurnalai, TV, internetas prikimšti kvailysčių, išgalvotų faktų, juodojo ar purvino PR’o, klastočių, užsakomųjų straipsnių ir paprasčiausio debilizmo. Visa tai pateikiama drauge su pačiomis akivaizdžiausiomis tiesomis, suplakta ir supainiota iki tokio lygio, kad tik labai protingas ir apmokytas stebėtojas gali atskirti teisybę nuo melo.

Iš pradžių šiek tiek statistikos. Stambiausios pasaulyje korporacijos Wal-Mart Stores Inc pelnas viršija bet kurios pasaulio šalies, išskyrus 25 turtingiausias, BNP. O dirbančių joje žmonių skaičius – 2,1 mln – yra didesnis už beveik 100 valstybių gyventojų skaičių. Kukli Niujorko investicinė kompanija BlackRock, dirbanti su žemo profilio aktyvais, valdo aktyvų už 3,5 trln dolerių – tai daugiau nei bet kurios mūsų planetos valstybės nacionaliniai rezervai. Tik per 2010 metus privati labdaros organizacija Gates Foundation, disponuojanti 33,5 mlrd$ fondu, skyrė pinigų įvairiems projektams visame pasaulyje daugiau negu savo metiniame biudžete turėjo Pasaulio Sveikatos organizacija.

Mano nuomone, naratyviniai Lietuvos valstybės pamatai neatitinka politinių šiandienos iššūkių, todėl jie nesukuria įsivaizduojamos erdvės politiniam veiksmui geros politinės tvarkos pagrindimo prasme. Trumpai aptarsiu iki šiol egzistuojančius naratyvus, kuriais Lietuvoje grindžiama politinė tvarka.

1) Nacionalizmas. Ši valstybę pagrindžianti idėja Lietuvoje vis dar yra stipriausiai išreikšta. Dėl jau aptartų priežasčių keistokai atrodo kai kurių politinių veikėjų bandymai dabartinę krizę išspręsti dar stipresniu prisirišimu prie tautinio naratyvo.